Žibuoklė yra nuodingas daugiametis žolinis augalas.
Manoma, kad išdžiovintos žibuoklės praktiškai nėra nuodingos, nes džiovinant daugelis nuodingų junginių suyra.
Gydomosios žibuoklės savybės leidžia sustabdyti užkrėstų žaizdų irimą, atsikratyti furunkulų ir bėrimų, malšinti skausmą sergant reumatu ir poliartritu. Išorinis žibuoklės vartojimas lokalizuoja odos stafilokokines infekcijas.
Išoriniam naudojimui:
1-2 arbatiniai šaukšteliai sudžiovintų žibuoklių +500 ml verdančio vandens. Užpilti verdančiu vandeniu. Leisti prisitraukti 1 valandą. Gautą antpilą nukošti. Patariama naudoti opoms ir pūliuojančioms žaizdoms plauti. Žibuoklių antpilas gerai padeda nuo furunkuliozės ir įvairių bėrimų ant kūno. Juo rekomenduojama plauti žaizdas, trofines opas, valyti odos bėrimus. Veiksmingai mažina bėrimus, stabdo užkrėstų žaizdų puvimą, turi priešuždegiminį poveikį, padeda kovojant su streptokoku ir auksiniu stafilokoku.
TINKTŪRA
30 gramų žibuoklių viršutinės dalies (sudžiovintos) arba sauja žibuoklių žiedų (sudžiovintų) +250 ml 50 laipsnių degtinės. Leisti prisitraukti 2 savaites tamsioje, vėsioje vietoje – kasdien sujudinant. Nukošti. Ši tinktūra gali būti naudojama skalavimui, žaizdų, pūliuojančių žaizdų apiplovimams, naudojama užkrėstų žaizdų gydymui, atsikratyti furunkulų ir kūno odos bėrimų.
Žibuoklių tinktūra išoriškai patariama naudoti sergant poliartritu – rekomenduojama daryti įtrynimus.
